Sakoma, kad laikas gydo žaizdas, nusineša gyvybes. Aš to netikiu. Mano sielos žaizdų negydo net alkocholis nei naujos pažintys… Bandžiau savo skausmą paskandint alkocholyje, bet nepadėjo…Negydo nei minutės, nei mėnėsiai, nei metai…. Prisiminus, susapnavus, sutikus viskas grįžta atgal. Aš nemoku be Tavęs gyventi… Aš nestipra, nors daug žmonių taip galvoja. Noriu tave išmesti iš savo širdies, bet negaliu. Žinau, kad nepavyks… Save įtikinėjau, kad nebemyliu tavęs. Tu skaudinai mane, nevertinai. Bet aš tave vis tiek myliu kaip kvailė… Nesuprantu už ką….Nežinau…
Be tavęs nėra vilties, nėra šviesos, nėra pasaulio, nieko nėra. Be tavęs - lyg upė be kranto, lyg namas be stogo. Aš mylėjau gyvenimą, nes jame buvo Tu. Bet dabar liko tik tuštuma. Niekas nesupranta, kaip aš Tavęs pasiilgau. Kiekvieną dieną laukiu tavo skambučio ar sms `o, nors gerai žinau, kad Tu neskambinsi… Kiekvieną rytą atsikeliu ir pirma mintis apie Tave. Užmiegu taip pat su mintimis apie Tave. Pavargau nuo minčių ir svajonių apie tave, bet kitaip negaliu. Prisimenu visus tavo pasakytus žodžius, bučinius ir apkabinimus… Tu man buvai daugiau nei paprastas žmogutis…Tu buvo mano angelas. Tu mane išmokei mylėti…
Aš neprašau pas mane sugrįžti, negaliu to prašyti…. Aš tik noriu, kad tu būtum vėl mano gyvenime. Taip norėčiau, kad būtum šalia, kad iš mano akių matytum, kad Tu man esi viskas… Pasiilgau mūsų pokalbių apie viską ir apie nieką… Noriu tylėti kartu su Tavimi, tik pabučiuot, apkabint…Noriu tavo šilumą iš naujo pajaust. Noriu Tavęs atgal į savo gyvenimą….
Patiko (0)